Smogas Katmandu
Visur smogas. Tačiau viešbutis kiek tolėliau nuo gatvės. Galima pasėdėt balkone. Kam pagalvot. Kam tiktoke pasėdėt. Tulike čia nepasėdėsi. Didžiuma jų tokių, kokius atsimenu dar iš pradinės mokyklos ar autobusų stoties vaikystėje – tiesiog skylė grindyse. Na, ten kažkuri dalis keramikinė. Bet esmės tai nekeičia. Pabandykit toj pozoj apie gyvenimą pagalvot. Arba tiktoke pabūt. Greit mintys baigsis kovojant su lygsvara, gravitacija ir raiščių įtampa bei čiurnų skausmu. Dar saugant klešnes, kad neišsiteptų į grindis ir, kad kišenių turinys nenugarmėtų skylėn.
Taigi veiksmas vyksta balkone. Nors, tiesa, priešingam viešbutyje matau kaip susimąstęs vyras sėdi ant europinės sėdyklos. Keistas sumanymas taip viens kitą matyt. Ir dar tie langai tūlikuose.
Bet grįžkim į balkoną.
Vakare krapštau nosį bežiūrėdamas į temstantį Katmandu – ištraukiu tamsų snarglį. Natūralu, kai tiek dulkių.
Vakaras toks tylesnis bičiulių tarpe. Buvome toje šventykloje kur ir jaunuosius šventina, gyvulius aukoja, šiaip meldžiasi, šventiškai puotauja, mirštančius slaugo, jiems mirus – kūnus plauna upėje, vėliau degina ir pelenus į tą pačią upę verčia, kažkokio didiko rūmuose elgetos gyvena, visur laksto beždžionės, bindzinėja šunys ir vaikšto ramiai karvės.
Viskas viename uždarame rajone. Tokia kaip Trakų pilis. Arba gal labiau Vatikanas (bičiulio korekcija).
Tai jausmai tokie labai jau ryškūs, kai eini per gyvulių kraujo balas, smirda visur galai žino kaip, elgetos pūnančiom musių apspistomis galūnėmis išmaldos prašo, rūksta deginami mirusieji ir garsiai besijuokdami laksto šventiškai išsipuošę jaunuoliai. Bet didžiausią įspūdį daro kvapai. Na jau jų niekaip negaliu perteikti.
Visą tai kvėpuoji. Visus tuos deginamų laužų dūmus. Dūmus ir ne tik medžio bet ir to, kas yra deginama.
Gidas rodo pirštu į tris apokaliptinius kaminus tolėliau horizonte – ten modernūs krematoriumai. Jie irgi visą parą veikia. O čia, prie upės, pasakoja rodydamas pirštu, kairėje pusėje paprastus žmones degina (nesuskaičiavau keliose atvirose platformose), o dešinėje – VIP žmones: dvejose.
Kitą dieną snarglys vėl tamsus. Tai, galimai, iš nosies ištraukiau ne tik Katmandu smogo liekanas, tačiau ir kažko, kas buvo deginama ant laužo, fragmentus.
Kiekvieną kart kirtus rimtesnę gatvę (kad ir keturių eilių) aplanko vaikystės emocija. Kai būdamas berniukas padėdavau ką nors meistrauti tėčiui. Na ir toks pasididžiavimas užplūsdavo, kai ta pagalba pavykdavo. Tai panašus jausmas Katmandu sėkmingai perėjus gatvę. Kai nestoja absoliučiai jokia transporto priemonė. Nesvarbu, kad eini per gatvę.
Tas toks gyvenimas labai gyvas. Judesyje viskas. Einant per eilinę sankryžą pagalvojau, kad jei eigoje būčiau stabtelėjęs – mažų mažiausiai kas nors būtų pervažiavęs per koją. Bet kol nesustoji, kol eini, tol visa judanti masė aplink kažkaip prisitaiko prie tavęs. Toks kaip amžinas judėjimas. Kaip upė. Kaip vanduo. Viskas gyva, kol juda. Tūkstančiai motociklų, mopedų, mašinų, žmonių, rikšų ir dar galai žino ko. Šimtai tūkstančių visko.
Matyt nuo įspūdžių daug sapnuoju. Bet labai keistus dalykus. Mokytojus. Mokyklos laikų nutikimus. Seniai nematytus žmones. Seniai nematytus draugus.
Gal vienas iš dalykų (bet tik vienas iš), kurie šioje kelionėje užsifiksavo – tai draugai. Na negaliu sakyti, kad prieš kelionę mes jais nebuvome. Tačiau po jos, per ją – tapome dar didesniais. Jei kas ir liko užanty ar nutylėta – kitą savaitę viens kitam galėsim atvanot šonkaulius karate pratybų metu.
Na, tipo netyčia.
Šventyklose labai įsiminė pikti Dievų veidai. Tik tai nesuponuoja jokių pykčių. Jie kartu yra užjaučiančios būtybės, kurios aršiai elgiasi, kad apsaugotų aplinkinius. Blemba, man dažnai sako, ko toks piktas. Nuo netikėto klausimo net nustembu. Kažkokia ta keista mano išraiška. Klaidinga. Galėsiu dabar sakyt, kad aš kaip Nepalo dievai.
Milžiniški kontrastai. Labai tirštos emocijos. Visko čia daug. Ir europiečių nemažai. Tik jie visi turi šį tą bendro. Visų labai raumeningos kojos. Visų. Šlaunys. Keturgalviai. Na, kaip ir natūralu. Atvažiavom čia gi į kalnus kopt, ne po šventyklas duotis. Nors buvom ir jose.
Lalbant apie kalnus, prieš turbūt kokį 10 metų mama buvo davusi perskaityti knygą, kaip vienas asmuo keliauja į kalnus. Ir nešasi savo skausmą kažkurioj galūnėj. Labai sunkiai ji skaitėsi. Labai keista. Iki galo jos ir nesupratau. Bet per šią kelionę labai dažnai apie tą knygą pagalvodavau. Net žinau kur tėvų bute ji vis dar yra. Reiktų perskaityti iš naujo. Gal suprasiu pagaliau ją. Nors su mama apie tai nebe padiskutuosiu.
Bet, kaip mamos brolis sako – rūpinkimės gyvais. O kaip anos dienos gidas sakė: “Life and death at the same time.”
Pasveikinkite mamas. Nebūtina laukti būtent tos vienos dienos metuose. Kažkada ji nebeateis.